Prisimenu, būdami gal 6-erių ar 7-erių metų amžiaus, žaisdavome po milžinišku gluosniu svyruokliu, kuris, keturių aukštų daugiabučio dydžio, buvo pagrindinė kiemo žaidimų ašis. Užkopdavom į šį gigantišką augalą ir valandų valandas praleisdavom jo kamieno ir šakų sankryžose. Čia būdavo skaičiuojamos slėpynių sekundės, o žaidžiant gaudynes jis tapdavo ir „tuku-tuku“ vieta.

Būtent ten, po svyrančiomis gluosnio šakomis, tarp storų jo šaknų inkrustuodavome ir paslėpdavom sekretus – kompozicijas, kurias sukurdavome po to, kai visą dieną praleisdavome tyrinėdami aplinkinį rajoną ir rinkdami mažus lobius – lauko gėles (taip pat ir retas, labai gražias, slapčiomis nuskintas iš kaimynės darželio), įdomius lapus, žalio stiklo gabalėlius, akmenėlius.

Kompoziciją uždengdavome kuo didesniu stiklo lakštu ar net keliais, taip „įrėmindami“ dienos žaidimą, ir užklodavom žemių sluoksniu. Iki ją vėliau vėl atrandant mums patiems ar kitiems vaikams, laikas ir drėgmė ją savaip performuodavo.

Vilniaus šviesų festivalyje pristatomą instaliaciją sudaro sekretas, vitražas ir šviesos erdvė, sujungianti juos į visumą. Atskiros kūrinio dalys reprezentuoja pradžią, kelionę ir pabaigą.

Tai – kvietimas į švelnią mūsų žemiškos kelionės retrospekciją: nuo savęs kaip vaiko, iki dabarties momento, kuriame egzistuoja abi savasties versijos – mažoji ir dabartinė.

Instaliacija reflektuoja laisvo žaidimo džiaugsmą, betikslį tyrinėjimą ir momento laikinumą. Šis laikinumas yra iliustruojamas šviesos spindulių, sujungiančių vitražą ir sekretą.