Šioje instaliacijoje vandens paviršius transformuojamas į „takų lęšį“ (angl. „Liquid Lens“) , kuriame generuojamos bangos, laužiančios tris erdvėje sklindančius šviesos šaltinius. Solenoidiniai (red.past. cilindrinė vielos ritė, veikianti kaip magnetas, kai teka elektros srovė) vožtuvai leidžia lašams kristi skirtinguose taškuose pagal užprogramuotus ritmus, taip sukuriant sudėtingas formas, bangas, spalvas ir kūrinio paribiuose susikertančius kraštus. Ši instaliacija yra kontempliatyvus, hipnotizuojantis suvokimo pratimas, į kurį publika turi subjektyviai pasinerti. Jame nagrinėjami materijų fizikos aspektai, čia suprantami kaip šviesos ir vandens sąveika. Paviršiui tampant takiu lęšiu, šviesa veikia kaip vibracija tarp ryškumo ir šešėlio, fotonų buvimo ir nebuvimo, bangos bei šviesos, pasireiškia kaip spalvų, garso ir ritmo sąveika. Vanduo – tai skaidri, permatoma materija, kuri savo forma sukuria hipnotizuojančias, sapniškas vizijas, nurodančias į senovės archetipus, pagrįstus svarbiausiais pirminiais gyvybės šaltiniais – šviesa ir vandeniu.